Sveiki, mano mielieji!

Tai - mano pirmasis įrašas šiame bloge. Atvirai kalbant, tai labai didžiuojuosi savimi, kad pagaliau susikūriau vietą, kurioje galėsiu skelbti visa, kas sukasi mano mintyse!

  Kadangi esu knygų fanatikė (na, žodis fanatikė čia gal per šiurkščiai skamba), noriu papasakoti visiems, kas skaito šį įrašą, ką MAN reiškia knygos ir kokios visgi yra mano mylimiausios.

   Knyga... Visiems girdėtas žodis, bet ar visi tiksliai žinome, ką ji reiškia? Terminų žodynas aiškina, kad knyga - tai susiūti tušti popieriaus lapai ar blankai rašyti. Tai sausas ir mažai ką reiškiantis paaiškinimas. Į šį terminų žodyno paaiškinimą nėra įvardytas nei vienas jausmas, kokį žmogus jaučia skaitydamas ar jau perskaitęs knygą. Negaliu pasakyti, ką skaitydamas gali jausti vienas ar kitas žmogus, bet galiu aiškiai pasakyti, kad knyga man - tarsi vaistai sielai. Skaitydama aš atsipalaiduoju, kartais skaityti man yra netgi geriau, negu būti su draugais. Keista, argi ne? Juk mažai tokių žmonių šiais laikais ir yra belikę. (nors, kai imi ieškoti bendraminčių, jų visgi atsiranda..) Knyga man pirmiausia asocijuojasi su žmogaus gebėjimu, talentu rašyti, išsipasakoti, pareikšti žodžiais visa, kas kunkuliuoja rašytojo širdyje ar netgi prote. Prisipažinsiu: užaugusi svajoju išleisti keletą knygų, kuriose galėčiau šviesti visuomenę, parodyti, kad knygos nėra "nuobodumo" simbolis. Galbūt ir neapšviesiu didelės grupės ar šiaip daugelio žmonių viena ar kita tema, kuria parašiau knygą, bet tikiuosi, kad bent vienas kitas, kad ir mano draugas, perskaitęs tą knygą iš mandagumo, susipras, kad ji ne be reikalo rašyta. Ji rašyta ne tam, kad leidykla privertė sukurti naują romaną. Ji rašyta ne tam, kad man pritrūko pinigų ir aš neturėjau iš ko maitintis. Galiausiai ji rašyta ne tam, kad šiaip sau gulėtų knygynų lentynose. Jeigu bus parašyta bent viena mano knyga, ji nebus rašyta šiaip. Ji bus su tema, potekste, pagrindine mintimi, pagrįsta tuo, ką aš noriu pasakyti visuomenei. Ir tebūnie, kad aš neprilygsiu didiesiems pasaulio (ką jau čia pasaulio, net ir Lietuvos) rašytojams, bet aš bent būsiu išpildžiusi savo svajonę.

   O dabar - mano mylimiausių knygų penketukas. Kas tos išrinktosios?

1. Waris Dirie "Dykumų gėlė" - mane ši knyga, pirmiausia, paveikė savo žiaurumu. Rimtai. Net ir didžiausiam romantikui (kaip man), pabosta skaityti tas banalias meilės istorijas, kada žmonės tai pykstasi, tai taikosi. Pabosta skaityti ir banalias, nesąmonių kupinas knygas, kurių rašytojai paklausti, kokia pagrindinė mintis, gūžčioja pečiais ir atsako, kad "Meilė gali būti graži". Šiuo klausimu nenoriu išsiplėsti, nes, visgi, kaip ir visais kitais klausimais, kalbėti galėčiau daug. Šioji knyga man patiko savo tiesmukumu, aiškiu minčių išdėstymu. Ši knyga yra apie somalietę merginą, kuri užaugo, kaip suprantate, Afrikoje, kęsdama troškulį ir badą, bei žudančią saulės kaitrą. Šiai merginai teko daug ką iškęsti, kol ji galiausiai pasiekė tai, apie ką net ir europietės gali pasvajoti - tapo modeliu. Ir jeigu galvojate, kad net tapus modeliu jos gyvenimas pasidarė lengvas - klystate. Ir jeigu aplamai galvojate, kad modelio darbas - vieni juokai - jūs irgi klystate. Ir jeigu norite įsitikinti, ar aš nekaltinu nepelnytai jūsų manymo klaida, paskaitykite knygą ir viską suprasite.

2. Lauries Halse Anderson "Žiemos mergaitės" - viskas apie šią knygą sutilptų vos į kelis žodžius - poetiška, galbūt ir brutali, tačiau tobula. Tai knyga apie anoreksiją, norą pasitraukti iš šio pasaulio ir niekam nebebūti našta, tikslą pabėgti nuo visų aplink esančių problemų, kurios smaugia tarsi virvės. Ir nors pagrindinė herojė Lija atrodo lieknutė, liesutė ir nuo anoreksijos atsidūrusi vos ne prie išnykimo ribos, viduje ji labai stipri asmenybė: ji sugeba vandeniu apgauti protą, pameluoti artimiesiems, kad yra pavalgiusi ir atsispirti maistui, ką retas gali padaryti. (jau nekalbu apie nutukusius) Skaičiau knygą ir galvojau: ir kuo gi viskas baigsis į anoreksijos liūną įstrigusiam žmogui? Į šį klausimą negaliu atsakyti. Į šį klausimą JŪS PATYS galėsite atsakyti perskaitę šitą itin nuostabią knygą.

3. John Boyne "Berniukas dryžuota pižama". Turbūt daugiau žmonių esate matę filmą, nei skaitę knygą, bet kadangi idėja ta pati, sulyginti juos tikrai galime. Pirma mintis, man šovusi į galvą perskaičius šią knygą, buvo: Dieve mano. Ir aš kalbu rimtai. Šie du žodžiai kokias 5 minutes sukosi mano galvoje ir spengė mano ausyse. Kai perskaičiau visą istoriją, buvau sužavėta berniukų draugystės, kuri atlaikė netgi ilgus metus besitęsiantį holokaustą. Nors patys berniukai gerai nesuprato, kur jie atsirado ir kas jų laukia. Ši istorija mane sužavėjo savo paprastumu, nors tema turbūt viena iš sudėtingiausių, savo atvirumu ir nuoširdumu. Ir labai tikiuosi, kad šiose ar ateinančiose dienose niekam neteks užbaigti savo draugystės tokia tragiška koda. 

4. Sally Nicholls "Kaip gyventi amžinai". Nusiraminkite, knyga tikrai nėra apie patarimus, kaip gyventi amžinai ir ne apie alchemikų patarimus. Šioji knyga - vėlgi apie draugystę, susidėsčiusią sunkiomis aplinkybėmis. Ta sunkioji aplinkybė - vėžys. Tebūnie, kad daug knygų yra parašyta apie vėžį, kad nuvalkiota tema, daug kas juo serga ir nieko mes nepakeisime, bet kalbant apie knygas apie tai - čia skonio reikalas. Ir skaityti tokias knygas greičiausiai patinka tiems, kurie nėra atsidūrę akistatoje su vėžiu, antraip jie net šio žodžio girdėti nenorėtų. Ši knyga paliko nuostabų įspūdį ir netgi privedė iki ašarų. Kas paskaitys - nepasigailės. O juk ir nebūtų ko.

5. Rūta Šepetys "Tarp pilkų debesų". Rimta knyga ir, pripažįstu, skaityti skirta tikrai ne kiekvienam. Jeigu norisi banalių istorijų su daug širdučių ir gėlyčių - galite net nesivarginti įsigyti šią knygą. Šioje knygoje man labai patiko faktas, kad tai - ne išgalvotos istorijos, iš aplinkinių nugirsti "pletkai", o tikri žmogaus atsiminimai, įamžinti popieriaus lape ir įrėžti visų perskaičiusiųjų atmintyje. Ši knyga nenuvils nei vieno, ir tų, kurie yra jutę Sibiro stingdantį šaltį, ir tų, kurie net nežino, kas tas Sibiras. Labai viliuosi, kad šią knygą perskaitę pasiliksite tik geras ir pozityvias mintis apie ją.

Meilės! Štai čia mano pasakojimas apie knygas ir tuo pačiu pirmasis įrašas baigiasi. Labai tikiuosi, kad sudominau! Laukite mano sekančio įrašo.

(open books, not your legs, ladies!)

Xoxo, Kornelija